La Grazia: Atskleistas sunkiausias Italijos prezidento pasirinkimas

La Grazia: Atskleistas sunkiausias Italijos prezidento pasirinkimas

Užburiančiame italų kino pasaulyje naujausias Paolo Sorrentino filmas „La Grazia“ išsiskiria kaip apgalvotas moralės, galios ir asmeninio vientisumo tyrinėjimas. Filmas, kuriame talentingas Toni Servillo vaidina išgalvotą Italijos prezidentą Mariano De Santis, įgauna dramatišką posūkį, nes gilinamasi į politinį lyderystę lydinčius etinius sudėtingumus.

Prestižiniame Venecijos kino festivalyje pristatytas „La Grazia“ žanrui įkvepia naujos gyvybės, nukrypdamas nuo ankstesnio Sorrentino dėmesio korumpuotiems politikams ir skandalams. Atvirkščiai, tai rodo iš pažiūros nuobodų, bet giliai mąstantį lyderį, kuris grumiasi su iš to kylančiomis moralinėmis dilemomis. Sorrentino siekia pavaizduoti teigiamą politiko pavyzdį, gaivų nukrypimą nuo tokių veikėjų kaip Giulio Andreotti ir Silvio Berlusconi. Kaip pranešė Holivudo reporteris, De Santis įkūnija vientisumą, net ir turint vieną plautį retkarčiais pasineriant į rūkymą.

Susidūrimas su moralinėmis dilemomis

Filmas sukasi apie tris svarbias problemas, su kuriomis De Santis turi susidurti paskutinius savo prezidentavimo mėnesius: prieštaringą eutanazijos įstatymą, prašymus atleisti nuteistus žudikus ir asmenines dilemas, ypač susijusias su jo dukra Dorotea. Šis daugiasluoksnis pasakojimas ne tik pabrėžia jo pareigų svorį, bet ir pabrėžia subtilią asmeninių įsitikinimų ir viešosios politikos pusiausvyrą. Kaip Įvairovė pabrėžia, kad filmas įkvėptas istorinių įvykių, atkartojantis 2019 m. prezidento Sergio Mattarella malonę vyrui, padėjusiam mirti savo žmonai, sergančiai Alzheimerio liga.

Kai De Santis plaukia šiuos nerimą keliančius vandenis, jis vaizduojamas kaip žmogus, apsunkintas savo praeities. Jo apmąstymai apie velionę žmoną Aurorą ir vidiniai įtarimai dėl neištikimybės prideda jo charakterio gilumo. Šios skaudžios akimirkos įpintos į pasakojimą, demonstruojant meistrišką Servillo pasirodymą, kuriame užfiksuota užuojautos ir pareigos besiblaškančio lyderio esmė.

Ryšių tyrinėjimas

Estetinis filmo spindesys sustiprina šias temas, turėdamas turtingą vizualinę paletę, kuri panardina žiūrovus į De Santis pasaulį. Muzika taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį, o italų reperio Guè aštrūs tekstai skamba kartu su emocingais filmo ritmais. Sorrentino, atradęs Guè per asmeninius ryšius, pabrėžia, kaip muzikos žmogiškumas prideda filmo poveikio sluoksnius. Prezidentas netgi pakviečia Guè į prezidento rūmus, o tai išryškina jo ilgesį tikro ryšio su šiuolaikinėmis visuomenės problemomis.

Filmui įsibėgėjant, Sorrentino veiksmingai išjudina diskusijas apie mirtį pagalbą katalikiškoje Italijoje. Subtilus De Santis sprendimų atvaizdas atspindi įvairias perspektyvas į gyvenimą, mirtį ir su vadovavimu susijusias pareigas – temą, kuri sukelia diskusijas tarp žiūrovų. Kaip pažymėjo Devdiskursas, pasakojimo moralinis sudėtingumas atsiliepia ir už ekrano ribų, skatindamas auditoriją domėtis šiais aktualiais visuomenės klausimais.

Paskutinis veiksmas, kuriame humoristiškai sugretinamas De Santis pasitraukimas iš valdžios modernumo fone, kurį įkūnija robotas teisėsaugos šuo, leidžia žiūrovams giliai susimąstyti apie malonę, atleidimą ir didžiulį sprendimų priėmimo svorį lyderio gyvenime. „La Grazia“, paskelbtas vienu iš 21 filmo, besivaržančio dėl „Auksinio liūto“ Venecijos kino festivalyje, puikiai sulieja aštrų pasakojimą su menine vizija, atliepiančia įvairiais lygmenimis.

Kai pasineriame į naujausią Sorrentino kūrinį, tampa aišku, kad „La Grazia“ ne tik linksmina, bet ir iššaukia auditoriją persvarstyti etikos vaidmenį valdant, todėl tai yra būtinas laikrodis kiekvienam, aistringam meno ir socialinių problemų konvergencijai.